Liutkės Biozday

Sekmadienį buvo Liutkės Biozday. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, baltas mišraines kimšau ir silkės su burokėliais neaplenkiau, juoda duona į saują trupinau... braškių kompotą virinau. Dainos skambėjo, raudonas kilimas ir gvazdikai raudoniu žydėjo... nors zefyrų su Žagarės vyšnių likeriu ir pašykštėjo, alia užtat torto ir brendžio šeima berods negailėjo.

Pauzė. Tyla. Prilėtinu žingsnį, sustoju, prisėdu... ant sofkos... raudonos... kažkokia girgždanti, kaip sena spyruoklė - mintis... prigulęs žiūriu į lubas, prabėgdamas voras parneša paskuj save nuojautą apie tai, kad bėga metai... į pažastis įsimeta šerkšnas, akių vaiskumą užplukdo patirties debesys, o patyrusios širdies ritmas į smegenis kartumą pradeda aktyviau stumti... šalta ir liūdna... už šiluma +40 proc. reikės mokėti... kambaryje tyla, tik šaldytuvas burzgia... sekcijos viršutinėje lentynoje albumas "Nice Foto"... vartau pavartau... 26 puslapyje poeto Liutkės veidas idėmiai į mane žiūri...

Kur tu?

Kur ieškotum savo bičiulio, jeigu vieną dieną iš jo SMS'u gautum štai tokias paslaptingas koordinates? -16.31696; + 145.59587.... tipo ieškok... surask mane... na gelbėk... ar dar ką nors!

Ką gi, galiu jus nuraminti šį kartą jokių lygčių jums neteks spręsti, ir James Bondo kodų nulaužimo skilzų neprireiks.... su šia užduotimi jums susidoroti puikiausiai padės itouchmap, kur įvedus štai tokį kodą (beje tai nekas kitas kaip geografinės koordinatės), sistema padės atrasti jūsų draugą, švogerį ar žentą, kad ir kur jis būtų nusidanginęs.

Tiems kas norite pasižaisti - išbandykite... aš beje savo bičiulį radau ne kur kitur, o Australijos pakrantėse bebraidant. Žemiau pateikti rezultatai.

Marchela Show Time

Pažystu vieną veikeją - Marchelą. Anas yra mano mažasis bratka. Moka valgyt gaminti tikrai neprasčiau uz patį gi maestro Oliverį - pudingus, krem briule, zacyrka ar hogel mogel... bilia ka ir iš bilia ko pagamins, ir dar gardumui vietos atras.

Pas mus šeimoje maisto tradicija labai stipriai įleidusi šaknis... prieskonių, pateikalų, receptų ir desertų kultivavimas jau nuo vaikystės jamė startą... savo senelę (mamute) pamenu baltuose garuose paskendusią, mažoje virtuveleje visa diena verdant naminius makaronus, maišant darzovių troškinį, kepančią "zuiki", pilstančią saldžią vaisių sriubą... dažnai prabėgu vaikystės prisiminimų takeliu ir pro atidarytą virtuvės langą užuodžiu kaip sklinda virtuvės stebuklų kvapai.... tokiais atvejais pabundu, ir pagautas kūrybinio ikarščio pats pradedu gaminti ... bet ne bilia ką ir iš bilia ko:)... vienas malonumas paimti ir sumakulinti tailandietiską moliugų sriuba su kariu ir kokoso pienu, arba suplakti karamelėje apkeptų kriaušių, apelsinų ir imbiero kokteilius... uuuh, net dabar užsimaniau tokį vieną smoothy įšauti...

Man iki šito shustriako vardu Marchius, dar tikrai toli... todėl užleidžiu vietą po saulę jaunėliui... tegul sakau draskosi. Beje, kam įdomu galite rytais per TV1 užmesti akį į tai Marchela ten išdarinėja TV virtuvėje... laida berods rytinė "Pabusk su TV1" vadinasi. Tai tiek šiam rozui.

Skanaus.

Retro Holiday

90-ieji. Pasakyk - "Ane, ot madukės tais laikais buvo". Alia viskas gi palei Burda Moden.

Pamenu, siaurą retro univermaginį asortimentą dar neblogai praplėsdavo mamos nerti megztukai, kieme pamandravoti galėdavai tik su garintais Šatrijos džinsais arba, jeigu vasarą, tai su šilkiniais šortukais su dvigubai suraukta guma, kuri užspausdavo šlapimo takus, o kur dar organic odinės basanoškės su geležinėm sagtim, ir kultūringai išlyginti rumuniški languoti marškinukai su ištrūkusiomis sagomis ir atplyšusiu kišenium iš kurio byra prinokę kaimyno agrastai...

Kartais užsimanau sugryžti į tuos laikus, suprantu, jog manyje dar gyvas esminis instinktas užsiimti savo vietą eilėje prie Globus žirneliu (Bangos parduotuvėje), dar nepamirštas tas spartietiškas užsispyrimas pirmam atbėgti iki ledų kiosko ir ant bardiūro vienam išplempti du butelius Tarchūno (gali būti ir Svaja), sušlemšti porciją pradėjusio tirpti plombyro, paklausyti pas užsienos gyvenantį kaimyną madonos kasetinio hito Holiday...

Prisipažinsiu, noriu atsipalaiduoti, todėl bėgu į atsotogas kiek kojos neša ... ateinančias tris savaites dingstu iš darbinio ir betkokio kito eterio, pabandysiu persikelti atgal į retro laikus... žinau, Kuboje tarchuno tikrai nerasiu, bet po velnių, juk cuba libre+cigaras, ne ką prastesnis pasirinkimas... tad adios amigos.

Pasimatysime už trios nedelios.

79-jų pirmadienis

Jeigu atsuktumėme laiką atgal, tai 1979 metų pirmadienio darbe pasirodyčiau štai su tokia šukuosena. Išties nostalgija kažkokia pakvipo:) Beje turiu įdomų atradimą. Pavyko atkasti, jog į šį pasaulį aš atvykau ne kurią kitą dieną, tačiau būtent pirmadienį. Šaltą 79-jų vasario 5-osios pirmadienio vakarą. Taigi "Welcome to Monday" branduks natūraliai įgauna dar vieną personal dimensiją. Gero visiems pirmadienio.

Koldūnai nenušalo

Nušalti gali ausys. koja arba dvi. ir koldūnai... jeigu rugsėjo mėnesio pabaigoje mirksi mariose 5h per dieną. Asmeninis ekspyrijansas - laikas rudeniniuose vandenyse betampant kaitą bėga stebėtinai greitai ir įdomiai, ir jeigu ne bajoriškas hidro apdaras, ko gero tokia vejagaudiška vandens pramoga baigtūsi liūdnu atsisveikinimu su visomis kūno ataugomis. Šį savaitgalį kartu su ištikimu bendražygiu Aivaru savo basanoškes kaip reikiant išmirkėme Juodkrantės kait spote...

Keletas memo-štrichų...

Be panikos, kinkos nebedreba... užkeli dangun blerbiantį 13 kv.m perašutą, stenėdamas kaip senas diedas įsispiri į lentą, įsirėžęs užtrauki vadeles ir šauni iš susirietusios pozicijos, išpūstom akim į priekį... tave tiesina, rauna, tave jama... leki, bešikančio katino pozoje, tirtančios kojos kažkaip keistai išreistos, užpakalis atkištas, o korpusas įsitempes tarsi stenėtum savo vakarykštį kotletą... laikysena nelengva, darbas dar sunkesnis... keletas metrų, pavojinga kilpa... įspūdingas pasinėrimas visa savo esybe į marių vandenis, vos spėdamas iš nosies spėju šnypštelėti 3 atmosferų suspausto oro čiurkšlę...

Šį ritualą tenka kartoti vėl ir vėl, kol tavo slydimo vandeniu trajektorija su kiekvienu kartu vis ilgėja, laikysena tampa labiau užtikrinta ir vakarykštis kotletas jau nebe taip trukdo...

Aleliuja Santa Monica

Šiandien sukakojo beveik metai nuo mano paskutinės kelionės in amerikę. Prisiminimus apie šį nuostabų nuotykį paskatino Vasara iš kurios ką tik su Rūta gavome šūsnelį smagių nuotraukų.

Liau liau liau, ale buvo linksma, šilta ir smagu ant LA, St. Monica. 100 balų, smagių patapšnojimų, apkabinimų ir viena draugiškas sprigtas Vasarai už patį šilčiausią prieglobstį, rūpestį ir 20 rūpestėlių... visko dabar neišpasakosiu, paliksiu kitiems kartams.

Šį kartą prikabinu fotkę iš Vasaros tėvukų, Liucijos ir Steven'o sodžiaus, katras jaukiai įtaisytas Santa Monica paplūdimio pakraštyje... žalios žolės, balto smėlio ir paties dievo rankomis įkaltų palmių paunksmėje... džinas su toniku, Bombay Safyras, stiklinės ir geras cigaretės dūmas... pakalusi ir linksma Vasy mamelė Liucija, rimtų rimčiausias bajeristas ir nuostabios meninės sielos bei sugebėjimų tėvukas Steven'as...

Vasara, jeigu perskaitysi šį post'ą prašau nuvažiuok pas mamą, perduok jai linkėjimus ir užtaisyk jai gerą gin tonic, nufotkink nuotrauką ir atsiusk man.... aš pratęsiu istoriją.

Aleliuja SantaMonica!